Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorei Irminai Matonytei koronaviruso simptomai pirmą kartą pasireiškė prieš keturias savaites – nuo kaulų laužymo ir nepakeliamo raumenų skausmo iki akių uždegimo. Irmina sako, kad sunkiausia ne tik kaulų ir raumenų skausmas, bet sutrikęs dėmesingumas ir negalėjimas išlaikyti koncentracijos, išaugęs nerimas. Neseniai „The Lancet Psychiatry“žurnale publikuota studija patvirtina – penktadalis koronavirusu persirgusių žmonių patiria ne tik fizinius, bet ir psichiatrinius simptomus. Skambutis pažadino iš miego  „Pasakojau studentams, kad nei į naktinius klubus, nei į

Nors šiandien fotografė Rūta Rylaitė jaučiasi gerai ir yra sveika, tačiau dar rugsėjo mėnesį jai teko susidurti su COVID-19 liga, turėjusia ne tik fizinių, bet ir psichologinių pasekmių jai ir jos 11-metei dukrai. „Turėjau sveiką vaiką labai gražiu rugsėjo oru laikyti uždariusi namuose – tai buvo psichologiškai sunku. Dukra yra labai judri ir sportiška, jai buvo sudėtinga nesusitikti su draugais, nepabėgioti, nepasportuoti“, – išgyvenimais dalinasi moteris ir pasakoja, kokia buvo jos akistata su COVID-19 liga.  Išgąstį kėlė ne tik sveikata,

Medikai kreipiasi į COVID-19 liga persirgusius žmones ir prašo aukoti imuninę kraujo plazmą, kuri naudojama pacientų, susiduriančių su virusu, gydymui. „Susiformavęs imunitetas galėtų užtikrinti sergančiojo organizme greitesnį viruso pašalinimą“, – teigia Santaros klinikų Kraujo centro vadovė gydytoja hematologė Lina Kryžauskaitė. Kuo šių žmonių kraujas yra naudingas kovoje su pandemija ir kas yra imuninė kraujo plazma, klausiame Santaros klinikų Kraujo centro vadovės gydytojos hematologės Linos Kryžauskaitės. COVID-19 persirgusių kraujas – kodėl svarbus? L. Kryžauskaitė pasakoja, kad šiuo metu Lietuva kartu su

Matydami ties perdegimo riba balansuojančius medikus, Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) siunčia pagalbos prašymą visiems su klastinga COVID liga susidūrusiems piliečiams ir ragina savo patirtimi pasidalinti su visuomene ir tokiu būdu prisidėti prie visuomenės sąmoningumo auginimo. „Reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija  kviečiame visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie akistatą su šia klastinga liga papasakoti visuomenei. Paskutiniu metu asmeninių istorijų girdime vis dažniau, tačiau dar tikrai nepakankamai. Šiuo metu tenka daug laiko skirti pokalbiams su

„Raumenys tokie įsitempę tarsi būtų uždėtas elektros stimuliatorius ir nustatytas maksimaliu režimu. Išmasažuoti skausmą baisu, nes prisilietus jis tik padidėja.“ Tai ne filmo scenarijaus elementai. Tai sportuojančio, sveiką gyvenimo būdą propaguojančio 35 metų vyro prisiminimai apie savijautą sergant COVID-19 virusu. „Po 4-5 naktų jau buvo galima lengviau atsikvėpti ir ramiau išsimiegoti.“ – dabar skaičiuoja Vytautas Skučas, Nacionalinės krepšinio lygos Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ komandos vadovas, kuris dar pirmojo karantino metu per dieną įveikdavo po 100 km dviračiu ar 40 km vienviete baidare.

Šalyje siaučiant COVID-19 pandemijai, kraujo donorų reikia ne mažiau, nei įprastai, o mitais apipintą donorystės temą pradėjo slėgti naujos žmonių baimės.  Vidutiniškai per metus LSMU Kauno klinikų pacientams reikia daugiau nei 15 tūkst. donorų kraujo, o šiuo metu visuose kraujo centruose Lietuvoje susiduriama su ypatingu jo trūkumu. Kodėl COVID-19 pandemijos metu itin svarbi kraujo donorystė, kur nukeliauja donorų kraujas ir ar žmonių baimės, susijusios su kraujo donacijomis yra pagrįstos, klausiame Kauno klinikų Kraujo centro vadovės Dianos Remeikienės ir Gastroenterologijos skyriaus

Birutė Gučaitė, 76 m., iš savo namų Šiluvoje į LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyrių buvo atvežta greitosios pagalbos automobiliu prieš daugiau nei savaitę. Kaip pati sako, negali atsidžiaugti jai teikiama pagalba, slaugytojų ir gydytojų darbu. Senjorė visiems ligos skeptikams bei neigėjams sako, kad tai žiauri ir negailestinga liga net ir tiems, kurie gyvena sveiką, ar fiziškai aktyvų gyvenimą. „Skaičiau straipsnį, kad 3 procentai visų pasaulio žmonių turi tokį sutrikimą – viską ir visada neigia“, – juokiasi B. Gučaitė, kalbėdamą