TPR_8206

Tiesiai iš LSMU Kauno ligoninės palatos ponia Birutė: koronavirusas yra žiauri, labai žiauri liga

Birutė Gučaitė, 76 m., iš savo namų Šiluvoje į LSMU Kauno ligoninės Infekcinių ligų skyrių buvo atvežta greitosios pagalbos automobiliu prieš daugiau nei savaitę. Kaip pati sako, negali atsidžiaugti jai teikiama pagalba, slaugytojų ir gydytojų darbu. Senjorė visiems ligos skeptikams bei neigėjams sako, kad tai žiauri ir negailestinga liga net ir tiems, kurie gyvena sveiką, ar fiziškai aktyvų gyvenimą.

„Skaičiau straipsnį, kad 3 procentai visų pasaulio žmonių turi tokį sutrikimą – viską ir visada neigia“, – juokiasi B. Gučaitė, kalbėdamą apie tuos, kurie numoja ranka į viruso plitimą ir kaukių dėvėjimą.

Galvojo, kad eilinis peršalimas

Ponia Birutė pasakoja, kad ligos eiga prasidėjo nuo paprasčiausio peršalimo. Kaip įprasta, po keturių dienų peršalimą pavyko išsigydyti. Paprastu peršalimu suserganti kasmet, sakė B. Gučaitė. Bet praėjus dar dviem dienoms, simptomai sugrįžo.

 „Šis buvo absoliučiai kitoks susirgimas, ir pajutau, kad tai visai kitokia savijauta, nei įprastas peršalimas“, – ligos eigą nupasakoja senjorė.

Pradžia buvusi labai sunki – palaipsniui kilo temperatūra, vėliau temperatūra pradėjo svyruoti, nesinorėjo valgyti, kilo kosulys, pasakoja B. Gučaitė – „tiesiog jaučiausi labai blogai“. Aukšta temperatūra laikėsi dešimt dienų. „Gydžiausi tik paracetamoliu. Net nenutuokiau, kad kažkas yra plaučiuose“, – sako B. Gučaitė.

Pajutusi nepažįstamus simptomus, senjorė suskubo skambinti į pagalbos liniją, bet pagalbos reikėjo palaukti. Dvi dienas bandžiusi susisiekti bendruoju Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) numeriu, B. Gučaitei prisiskambinti nepavyko. Tik trečiąją dieną senjorė susisiekė su vietiniu, Raseinių rajono visuomenės sveikatos centru, kurio konsultantai iškart užregistravo B. Gučaitę koronaviruso tyrimui. Atsakymo taip pat teko laukti.

 „Tik paskambino (visuomenės sveikatos centro konsultantas – aut. past.) ir pradėjo klausinėti – su kuo gyvenu, su kuo bendrauju, visko išklausinėjo. O aš ir sakau – kad dar nežinau, ar sergu. O man ir sako – aš matau, kad sergat“, – pasakoja senjorė. „Taip sužinojau, kad sergu ir aš“.

B. Gučaitei kelis kartus teko kviesti greitąją pagalbą. Nors pirmą kartą atvažiavę gydytojai nieko nepasakė, antrą kartą išsikvietus, senjorė jau buvo nuvežta į LSMU Kauno ligoninės Infekcinių skyrių. Ten, atlikus rentgenogramą, pastebėti pažeisti plaučiai ir senjorei skirtas papildomas deguonis.

„Pati nesupratau, kad trūksta deguonies – bloga, visur bloga ir tiek. Kai davė deguonies (ligoninėje – aut. past.) savijauta visiškai pasikeitė, ir širdis atsigavo, ir daug geriau jaučiuosi“, – teigia Birutė, kuri jau daugiau nei savaitę gydosi ligoninėje.

Greitosios pagalbos automobiliai kursuoja visą naktį

B. Gučaitė palatoje guli su dar 4 koronaviruso liga sergančiomis moterimis – už ją jaunesnėmis, bet turinčiomis daug stipresnius simptomus. „Jis (koronavirusas – aut. past.) yra žiaurus, negalima lyginti su gripu“, dalinasi B. Gučaitė ir priduria – labiausiai baugina nežinia dėl liekamųjų ligos reiškinių.

„Pas mus pro langą matosi vidinis kiemas, į kurį atvažiuoja greitosios pagalbos automobiliai, tai dabar ir dieną, ir naktį važiuoja ir važiuoja“, pasakoja senjorė. Ją taip pat atvežė naktį ir tiesiai paguldė į koronaviruso infekcija sergančiųjų palatą – „kad nebūtų jokio kontakto“.

Vienai seselei – 30 ligonių

Paklausta apie rūpinimąsi ligoniais, senjorė tikina – visais ligoniais rūpinamasi kiek tik įmanoma, net ir maitina gerai. „Ir gydytojai, ir seselės man čia atrodo kaip didvyriai ir kankiniai“, – pasakoja B. Gučaitė.

„Vienai seselei reikia rūpintis 30 ligonių, tikrinti lašelines, vaistus, antibiotikus, o jos labai draugiškai viena kitai padeda.“

Baisu ir stebėti medicinos darbuotojus su skafandrais. Kokį spaudimą ir sunkų darbą jiems tenka atlikti – „Su skafandrais iš viso baisu matyti, o jeigu dar su akiniais kuri slaugė, akiniai aprasoja, o reikia į veną pataikyti“, – su atjauta pasakoja senjorė. „Jiems (gydytojams, medicinos darbuotojams – aut. past.) tikrai labai sunku, labai. Koridoriais bėgioja.“

Pas gydytojus paskutinį kartą lankėsi prieš 5 metus

Birutė Gučaitė – aktyviai savo laiką leidžianti senjorė – vaikštanti, sportuojanti, mėgstanti maudytis net ir šaltuoju metų laiku, o labiausiai – mylinti kalnus. „Kalnietė esu,“ – juokiasi pati Birutė. Kiekvieną dieną B. Gučaitė stengiasi nueiti bent 7 kilometrus – po Šiluvos miškus, takelius, savo pačios sudarytu maršrutu, „ir toms ligoms nelabai pasiduodu“, – sako B. Gučaitė. „Paskutinį kartą pas gydytojus buvau tikriausiai prieš 5 metus“.

Senjorė pripažįsta, kad pirmosios koronaviruso bangos metu jautė didelį nerimą – „buvo kažkaip baisoka, reikėjo saugotis, atrodė, kad visur virusas skraidžiojo“, – pasakoja B. Gučaitė. Bet prasidėjus antrajai bangai, virusas nebeatrodė ypatingai pavojingas.

„Parduotuvėje, autobuse, gatvėje, atvykus į Vilnių, jeigu matau, kad daug žmonių – visada užsidėdavau kaukę. Žmonių daug, kontaktas gali būti“, – kalba B. Gučaitė. „O pas mus kaime, miškuose, žmonių nesutinki, o jeigu ir sutinki, tai per didesnį atstumą“.

Nors į ligos eigą senjorė žiūri ramiai, bet prisipažįsta – kaip užsikrėtė koronavirusu, nežinanti. „Tikrai neįsivaizduoju, kur vėjelis pūstelėjo“.

Kaukių bijoti nereikia

Paklausta, ką norėtų perduoti koronaviruso skeptikams, B. Gučaitė juokiasi ir tvirtina – „nereikia bijoti kaukių ir nereikia askaluoti, kad kaukės nepadeda. Net telefonu kalbėdama galiu čiaudėti ir tie seilių lašeliai keliaus tolyn. Tai kaukė apsaugo nuo to, kad nebebarstau užkrato.“

B. Gučaitė tikisi, kad greitu metu jau ir ją paleis namo, nors gydytojai neskuba prognozuoti. Tačiau Birutė Gučaitė nepraranda pozityvaus požiūrio, jeigu susirgo, tai ir išsikapstys – „Kapstysiuosi, o grįžus – vėl po miškus reikės lakstyti“.

Parengė Gabrielė Niekytė 

—–

Projekto „Priešakinėse linijose“ komanda, reaguodama į susiklosčiusią situaciją šalyje, drauge su Jaunųjų gydytojų asociacija (JGA) ir kūrybinių komunikacijos projektų agentūra „Ugdanti komunikacija“ kviečia visus, kurie susidūrė su klastinga COVID-19 liga, apie savo patirtį papasakoti DELFI skaitytojams ir tokiu būdu prisidėti prie požiūrio keitimo į COVID-19 ligos padarinius  stigmatizaciją, šios ligos neigimą ar jos simptomų menkinimą. Jūsų trumpų istorijų bei patirčių laukiame el. paštu karolina @ugdantikomunikacija.lt.

Share this post

Share on facebook
Share on linkedin
Share on print